Su Algimantu Švėgžda susitinku gana dažnai – kiekvieną kartą, kai kokiu nors reikalu užeinu į Vilniaus dailės akademijos rektoratą. Ten, virš kopijavimo aparato, kabo jo nupieštas lizdelis. Ir kiekvieną kartą, kai į jį pažiūriu, atsitinka tas pats: tai, ko atėjau, tampa nebe taip svarbu, nugaišta susipykusios mintys, nublunka nerimas. Kurį laiką matau tik suvytas šakeles, [...]