.
2011    03    07

Apie sezonus, distancijas ir kalbėjimus. Jaunųjų menininkų paroda „Sezonas“ Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“

Danutė Gambickaitė

Mąstydama, kaip galėčiau (tarsi kamštį iš butelio) „išsukti“ tekstą apie Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“ vykstančią parodą „Sezonas“ ir tuo pačiu kažką pasakyti apie skulptūros ir grafikos jungtis ir atsiskyrimus, supratau, kad lengviausias būdas sumegzti šį teksto mezginį palengva, tėkmiškai, bet impulsyviai iš pavienių nuogirdų, patirčių, taip pat savo ir parodos organizatorių pasiūlytų įžvalgų.

„Pasak parodos iniciatorių, surengti šią ekspoziciją juos paskatino svarstymai apie tariamai egzistuojančią distanciją tarp grafikos ir skulptūros. Distanciją, kurią dažniausiai lemia skirtingas šioms dailės šakoms atstovaujančių meno kūrinių erdvės ir transliuojamo pranešimo traktavimas.“ – taip pradedamas spaudos pranešimas išsyk nuskamba kaip pasiteisinimas, tik prieš ką?

Distancija tarp grafikos ir skulptūros šiuo atveju egzistuoja keliais tipais. Pirmasis susijęs abstrakčiai vartojamomis sąvokomis (grafika kaip piešinys ir skulptūra kaip erdvinis objektas). Šis tipas dažniau pasitaiko individualioje atskirų menininkų veikloje ir egzistuoja, pavyzdžiui, kaip apmąstymas apie piešinio, eskizo ir erdvinės formos, struktūros ribas/ryšius. Neabejoju, kad daugelis savęs klausia – kokia vieta kūrybiniame procese ar pačiame kūrinyje tenka linijai, piešiniui etc.

Kitas, žemiškesnis/politiškesnis parodos kontekste nyrančios distancijos tipas yra susijęs su konkrečių institucijų (šiuo atveju ir VDA) formuojamu kalbėjimu. Jis, nuolatos artikuliuodamas atskyrimo ar sujungimo temas, skirtį/distanciją arba sukuria iš naujo, arba prailgina jau sukurtą seniau. Šis kalbėjimas yra aitrus ir turbūt vis dar besitęsiantis netolimos praeities reliktas. Parodoje  jis egzistuoja kaip įvairių kalbinių dėmenų (konceptas, anonsas, pavieniai pokalbiai, atidarymo kalba etc.) suma. Šiuo atveju nereikia imtis vertinti kategorijomis: gerai/blogai. Parodos kontekste jaučiamas siekis įtraukti į pokalbį ir žiūrovą skatina tiesiog klausti, abejoti ar paklusti.

Parodoje „Sezonas“ koreliuojasi abu kalbėjimų apie distanciją tipai. Pirmasis natūralus ir klausimų nekelia, o štai antrasis „distancijos“ sąvoką tarsi specialiai pastiprindamas (kad vėliau pabandytų paneigti) – abejotinas. Pasikartosiu, nereiškia, kad apskritai kalbėti nereikėtų, bet grafikos ir skulptūros kūrinių suliejimas į vieną parodą, jų tarpusavyje mezgami ryšiai  –  jau yra kalbėjimas ir jis akivaizdus, tad kam kartotis?

Kita vertus, šių temų (grafikos ir skulptūros distancijos) ir skirtingų kontekstų amplitudėje galima suabejoti ir pačia distancijos sąvoka. Kiek ji reali, o kiek reliatyvi? Žinoma, galima vėl nemažai kalbėti apie trinamas (ar jau ištrintas) ribas šiuolaikiniame mene, bet tiek prikalbėta… Šiuo atžvilgiu distancijos sąvoka labiau reliatyvi. Tačiau iki galo suabejoti jos prasmingumu trukdo vietinis (VDA) kontekstas: žinant, kad „Sezonas“ yra daugiau ar mažiau studentų paroda, sąvoka tampa daugiau nei reali. Studijuojantys ar studijavę VDA arba kitaip susidūrę su šia švietimo institucija supras/atsimins, kad distancijos sąvoka tarp skirtingų disciplinų dar labai aktuali. Tačiau šiuo atveju (kai jau einama į kitą instituciją) būtų užtekę pačios parodos kaip fakto. Trumpai tariant, kalbėjimas apie distanciją atrodo tarsi primestas, tačiau yra kitas natūraliai susiklostęs kalbėjimas, kuris parodoje yra svarbesnis.

Galbūt distancijos idėja pasirinkta dar ir todėl, kad (autoriai neslėpė) mintis organizuoti šią parodą gimė labai impulsyviai bei buvo įgyvendinta vos per savaitę. Tokiu atveju distancijos minėjimas turi suveikti kaip plūduras, saugantis parodą nuo gelmės ir laikantis ją paviršiuje (akiratyje). Tačiau plūduro vaidmuo šiuo atveju atitenka ne kalbėjimui apie distanciją, o pačių dalyvių savo kūryboje įžvelgtiems vienas kito minčių tęsiniams.

Pati paroda konstruojama taip, tarsi tai būtų vaikščiojimas ratu aplink vieną pasakojimą. Darbai veikia kaip nuorodos vienas į kitą. Todėl galime nujausti veiksmo vietą, mėginti konstruoti menamą siužetinę liniją. Kuriama būsena čia svyruoja nuo šventiškumo, vaikiško naivumo iki brutalumo ar užslėptos agresijos. Pasakojimas primena detektyvą, arba tiksliau tariant „ne visai aiškią“ istoriją. Pagrindiniu veikėju parodoje siūloma tapti pačiam žiūrovui, kuris, remdamasis savo patirtimi bei vaizduote, sukurs savo istoriją.

Beveik (sakau beveik, nes neapleidžia įspūdis, kad Rafalo Piesliako instaliacija prisiūta kiek dirbtinokai) visi kūriniai tikrai provokuoja žiūrovą kurti savą istoriją. Duodami ir raktiniai žodžiai/motyvai: žiema, elniai, medžioklė, eglutės, trofėjai etc. Nuorodų ir asociacijų tinklas suturi ir padeda neprašokti (nepralošti taip pat). Savo istoriją kurti gali tiek, kiek tau leidžiama (įvaizdžių, nuorodų, asociacijų, galų gale ir asmeninės fantazijos audinys). O audinys suaustas tvirtai, bet jautriai, švelniai ir tampriai.

Visi parodoje pristatomi darbai ne šios parodos kontekste įgautų ir kitas prasmes. Šiuo atveju, pradedant, pavyzdžiui, Elenos Grudzinskaitės ofortu „Privatumas. Normos”, ar Monikos Puzauskaitės „Dingę“ (iš serijos „Raudonoji knyga“), arba Karolio Strautnieko „Pilve“, Lauros Grybkauskaitės „Būsena“ baigiant Marijos Šnipaitės instaliacija „Sezoninis“ išryškėja bendrų, „sezoninių“ (eglutės, trofėjai, žvėrys, medžioklė etc.) motyvų tinklas. Jis  tvirtai suriša minėtuosius kūrinius draugėn sukurdamas vientisą nuorodų (linkų) sistemą – paspaudi vieną ir nušoki į kitą. Nuo Grudzinskaitės natūralaus dydžio šautuvo prie Šnipaitės elnio ragų, nuo jų  – prie Strautnieko vilko ir taip toliau. Žinoma, tarp šokinėjimų nuo/prie įsiterpia asmeninės patirtys, atsiminimai, kurie viską sukabina ir tinklą paverčia istorija. Pavyzdžiui, aš prie Šnipaitės elnio ragų atsiminiau bičiulę menininkę, kuri kolekcionuoja elnio įvaizdžius šiuolaikiniame mene. Šnipaitės instaliacija puikiai papildo tą kolekciją ir nubrėžia dar vieną įdomią paralelę.

Tada imi ir pastebi, kad nuorodos, kad ir kaip bežiūrėtum, sutampa, sluoksniuojasi. Iš dalies todėl šios parodos kontekste aptarti kiekvieną kūrinį atskirai nėra svarbu, juk geriausiai jie atsiskleidžia drauge, kaip nuorodos į vienas kitą. Bet koks neatsargus atskyrimas gali suardyti asociacijų ir nuorodų tinklą (kiekvieno kuriamą individualią istoriją). Nebent paminėsiu, kad parodos epicentru tapęs Šnipaitės „Sezoninis“ padiktavo pavadinimą.

„Sezonas“ žymi tam tikrą laiko tarpą, per kurį buvo sukurti darbai, o kartu duoda nuorodą į tam tikrą laikotarpį, kuriam būdinga vis nauja, bet periodiška nuotaika, atmosfera ir reiškiniai. Sezoniškumas kaip inspiracija bei kriterijus renkantis kūrinius yra netikėtas ir įdomus žvilgsnis.

Vientisumas ir paprastumas liūliuoja ir nardina pamažu kuriamos istorijos gelmėn. Kad nesutrukdyčiau kitiems jų istorijų susikūrimo ar/ir atradimo malonumo, daugiau savosios nepasakosiu.

Paroda veiks iki kovo 12 d.

Akimirkos iš parodos atidarymo:

Nuotraukų autorius: Mindaugas Ažušilis.