Apie čekų fotografijos mokyklą. Jaunoji čekų fotografija „Prospekto“ galerijoje

Tai, ką dabar galima vadinti Čekų šiuolaikinės fotografijos mokykla (turima omenyje mokykla labiau kaip institucinė kategorija su savomis strategijomis formuojančiomis estetines pažiūras) susiklostė kuratoriui, fotografui, teoretikui ir dėstytojui Vladimir Birgus įkūrus Meninės fotografijos institutą (ITF – Institut Tvurci Fotografie). „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijos paroda „Jaunoji čekų fotografija. 20 metų Meninės fotografijos institutui Silezijos universitete Opavoje“ yra tos mokyklos atspindys.

Birgus vaidmuo čekų fotografijos raidoje yra milžiniškas. Jis ne tik vienas svarbiausių mokytojų, bet ir nuosekliai rašančiųjų ir aprašančių čekų fotografijos istoriją. Viename interviu kalbėdamas apie tai, kuo ITF ypatinga, Birgus pažymi, kad viena svarbiausių jo vadovaujamos mokyklos strategijų yra lavinti universalumą ir stiprinti fotografijos istorinį ir teorinį pasirengimą. „Kažkur girdėta“ – pagalvojau. Regis, panaši strategija justi ir vienoje iš mūsų fotografijos mokyklų (institucine prasme) – tai Vilniaus dailės akademija.

Savaitraštyje 7 meno dienos, tekste apie „Titaniko“ ekspozicijų salėje vykusią festivalio In Focus parodą, jau esu minėjusi apie tai kaip <…> pastaruoju metu neoficialiame diskurse tai vienur, tai kitur pasigirsta visai įdomių pastabų, susijusių su šios mokyklos auklėjimo strategijomis. Studentai skatinami tapti tyrėjais ir kuo plačiau išanalizuoti duotą ar pasirinktą temą. Sistema, regis, teisinga. Tik kartais ima ir atsiranda kažkokių neigiamų vibracijų. Jų buvo galima justi, pavyzdžiui, stebint bakalaurų gynimus, kuriuose pasitaikė situacijų, kai dėl to pareigingo studijavimo buvo sutrinkama ir užsikertama. Tačiau, tai turbūt vienintelis šių mokyklų panašumas.

Žvelgiant į „Prospekto“ galerijoje pristatytą čekų fotografijos mokyklą reprezentuojančią parodą dar kartą įsitikini, kad jie studijuoja fotografiją, o lietuviai šiuolaikinius menus. Ši situacija gali atrodyti dviprasmiškai, nelygu kaip pažiūrėsi. Viena vertus, čekų fotografijos mokykla labai aiškiai orientuota į techninio kokybiškumo, vientisumo, išbaigtumo puoselėjimą – tai, žinoma, puiku, tuo jie garsėja svetur. Kita vertus, kartais pradedi abejoti tokių fotografijų naujumu, idėjiniu pagrindimu (jei tokio būta).

Jaunoji čekų fotografija „Prospekto“ galerijoje originalumu nenustebina. Regis, jaunieji eksperimentuoti nebando, o siekia kuo kokybiškiau įvykdyti užduotį, kad ir laisvą. Žvelgiant iš šiuolaikinio meno perspektyvos – nieko čia ypatinga, tik gražios ir kokybiškos fotografijos. O ir pati paroda nesukabinta į kokią nors vienijančią koncepciją. Panašiai, kaip minėtoje „Titanike“ vykusioje parodoje, tiesiog pagal kažkokius kriterijus atrinkti tam tikrų studentų darbai. Aišku, esti šiokių tokių kibirkščių, įžiebiančių vieną kitą įžvalgą. Viena tų kibirkščių man kaip tik ir pasirodė minėtasis teatrališkumas.

Visų pirma, šiuo atveju, nereikėtų to žodžio suprasti tiesiogiai. Teatrališkumas atsiranda dėl strategijos fotografuojamą vaizdą-situaciją surežisuoti (sustatyti) taip sukuriant išbaigtą vaizdą. Ir visa tai nė kiek nemaskuojama. Aiškiai matyti, kad reikiami objektai apšviesti dirbtiniu apšvietimu, fonai įklijuoti arba reikiami objektai iškirpti ir įklijuoti į norimą foną. Bet visa tai nepabrėžta tiek, kad išsyk pamatytum ir galėtum tai laikyti, pavyzdžiui, menine strategija. Išlaikytas tam tikras balansas. Iš tiesų panašiai jaučiuosi stebėdama kokį nors spektaklį. Tuo pat metu išgyveni ir netikrumą, ir įsijauti į tai kas tau pasakojama. Tai savotiška fotografinė vaidyba fotografiniame teatre, o studentai muštruojami kuo geriau pažinti ir atskirti visus šioje medijoje glūdinčius sluoksnius. Lyginant su VDA, visi žinome, kad dalis studentų studijuodami fotografiją neprivalo atidžiai domėtis fotografijos medija. O baigiamasis darbas dažnai nežinančiam neprimintų fotografijos specialybę įgijusio studento darbo.

Dar 2006-aisiais, Prahoje, po fotografijos parodų serijos “Sestka”, regis buvo rimtai svarstomas klausimas, kad šiuolaikinė čekų fotografija esti kiek sustingusi ir nauji vėjai retai ir labai vangiai užklysta net ir į pačių jauniausiųjų kūrybą. Klausta, kada kam nors užteks drąsos daryti ką nors kitaip nei visi. Regis, daugiau drąsos tame, ką matome „Prospekto“ galerijoje neatsirado (jokiu būdu nekalbu apie visą čekų fotografiją). Keistas vangumas sklinda ir iš spaudos pranešimo, pavyzdžiui, teigiama, kad schema, kai specialiai pasirenkama centrinė kompozicija populiarumą praranda po truputį (!), o fotoportretas nors ir tampa vis įvairesnis, bet tebeužima labai svarbią vietą.

Atsimenant minėtą In Focus festivalio parodą „Titanike“, kurioje taip pat kalbėta apie fotografijos mokyklas, tiksliau Rytų Europos fotostrategijas, ryškėja vaizdas, kad šiuolaikinė Lietuvos fotografijos mokykla (jeigu taip galima pavadinti) susijusi su VDA yra tiesiog šiuolaikinio meno mokykla, o fotografija  – nebūtinas vardiklis. Tai akivaizdu peržvelgus VDA bakalaurantų ir magistrantų baigiamuosius darbus. Kalbant apie Andrzejaus Florkowskio reprezentuotą Poznanės fotografijos mokyklą, ten vyraujančios tendencijos akivaizdžios – tai įvairiausios portreto žanro variacijos.

Mąstant apie šias parodas, atrodo, kad jas vienija keli panašumai – tai kalbėjimas apie mokyklas ir koncepcijos nebuvimas (nebent tuos kalbėjimus būtų galima vadinti koncepcija, bet vargu) ir panašaus tipo parodoms, kaip siekiama kuo daugiau aprėpti, būdingas savotiškas suneštinis charakteris.

Galų gale, grįžtant prie klausimo apie šiame tekste paminėtas fotografijos mokyklas (institucine prasme), teisingai mąstant fotografijos mokykla turi ruošti fotografus – ar ne? Bet turbūt teisingai mąsto viena dalis mąstančiųjų, kita (ne mažesnė) teisingumą turbūt palaikytų atgyvena, spąstais idėjoms, etc. – tai irgi strategija, beje, turbūt atviresnė ir laisvesnė.

Paroda veiks iki spalio 1 d.

Iliustracija viršuje: Petr Omelka „Sapnai“.

Jaroslav Kocian, Šeimos portretas, 2009-2010.

Jaroslav Kocian, Šeimos portretas, 2009-2010.

Baros Prasilovos fotografija.