2011 m. lapkričio 19 d., Šeštadienis

Apie „Jaunojo tapytojo prizą’11“

Autorius:
Danutė Gambickaitė
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.
pasidalinkite
komentuokite
spausdinkite

Jaunojo tapytojo prizas – jau trečius metus vykstantis projektas, kuris visada atvirai deklaravo savo „konkursišką” charakterį. Suprasti  JTP judinamosios/aktyvinančiosios misijos vertę yra svarbu. Tačiau kas atsitiko/atsitinka su jaunųjų tapyba, kad/kai konkurso formatas tapo/tampa kone pagrindiniu šiuolaikinės jaunosios tapybos istorijos „rašytoju“?

Prisimenant ankstesnius JTP konkursus kultūrinėje spaudoje nemažai kalbėta apie Lietuvos meno lauko kontekste specifinį šio projekto charakterį. Jis gretintas su Eurovizija, realybės šou, aptarinėti laureatai, komisija. Kita vertus, per kelis metus prie to pripratome, tad dėmesys nuo projekto – kaip objekto pakrypo prie proceso – kaip objekto. Galų gale, tenka galvoti apie JTP kaip apie jaunosios šiuolaikinės Lietuvos tapybos minimodelį ar žaidimų lentą.

Kalbant apie šių metų JTP labai „sveikas“ yra  Latvijos ir Estijos įtraukimas, tik stinga aiškesnio kaimyninių valstybių tapybos situacijos pamatymo. Jis atsirastų jei, kaip jau esu minėjusi Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės vykdytoje apklausoje, publikuotoje savaitraštyje „7 meno dienos“, latvių ir estų jėgos būtų buvę gerokai gausesnės ir proporcijos lygesnės. Taip pat įdomi JTP’11 konkurso dalis pasirodė komisija ir situacijos, į kurias ši neišvengiamai dėl savo skirtingumo pakliūva. Žinoma, plačiajai publikai balsavimo peripetijos yra užgintos ir neaiškios, bet visada įdomios, tad galbūt vertėtų pamąstyti apie šiek tiek praskleistą užuolaidą.

Ieškant galimo atsakymo į teksto pradžioje iškeltą klausimą (kas atsitiko/atsitinka su jaunųjų tapyba, kad/kai konkurso formatas tapo/tampa kone pagrindiniu šiuolaikinės jaunosios tapybos istorijos „rašytoju“), pirmiausia reikia prisiminti viešus ir privačius kalbėjimus apie VDA tapybos katedros „dedovščiną“ ir su ja susijusias problemas – užblokavimus ar užsiblokavimus. Juos, kaip esminį kūrybinį ir psichologinį stabdį, dažnai mini ne vienas pažįstamas tapytojas, mokęsis ar dar besimokantis VDA. Kiti, priešingai, džiaugiasi parodytu ir/ar rodomu keliu ir nedramatizuoja situacijos. Įdomu, kodėl kalbant apie tapybą atmintyje kone pasąmoningai išnyra girdėti kariniai ir politiniai įvaizdžiai: „dedovščina“, „diktatūra“ etc.

Tęsiant atsakymo paieškas galima įvardinti dar vieną galimą prielaidą. Ji susijusi su tuo, kad šiuolaikinė jaunoji Lietuvos tapyba kol kas yra užsilikusi tapybos apie tapybą stadijoje. Ji kaip žaltys, ryjantis savo uodegą, jau surijęs save iki pusės ir užstrigęs. Arba labai gražus jaunuolis, vardu Narcizas, įsistebeilijęs į savo veido atspindį. Žinoma, savireflektyvumas yra bendresnė, ne tik tapybai taikytina tendencija, bet čia ji kažkodėl atrodo ryškiau ir nuožmiau. Galbūt todėl, kad ją taikantieji, kokybine ir kitomis prasmėmis, visai pelnytai laikomi geriausiais. O galbūt dėl kritinės masės trūkumo tokie tapybos apie tapybą kalbėjimai, susipynę su keliasdešimtais tapybos „mirties“ skelbimais, eilinį kartą permąstomomis Richterio ir Tuymanso koncepcijomis ir tapymo proceso aktualizavimu, šiuo metu sukelia nuobodulį. Šiuolaikinė tapyba, kaip žaisdama su lietuvių kalbos etimologija JTP kataloge pamini Marcišauskytė-Jurašienė, tapo tapyba apie tapybą ir tapytoją. Bendresnės tendencijos pavidalu ji gana aiškiai užčiuopiama.

Dar vienas susijęs niuansas – tai pastangos būti teisingu ir klaidų baimė, todėl alternatyvos tapybai apie tapybą atrodo labai nedrąsiai. O juk daugelis turi sau artimas temas, kurios lyg ir šmėkščioja, bet galų gale visgi nugali noras būti teisingu ir „teisingo tapybos studento“ sindromas. Čia konkurso formatas tikrai negelbsti, juk galvoje nuolat suksis mintys, susijusios su noru nugalėti.

Aptariant JTP’11 konkurso dalyvius paranku pritaikyti atvirkštinės fašinos paradoksą. Jeigu, kaip teigė Italijos fašistai, ryšulį sunkiau perkirsti nei vieną rykštę, tai JTP atveju, priešingai, rykštę perkirsti yra sunkiau nei ryšulį. Daugelis jaunųjų tapytojų atrodo stipriau po vieną, o ne kartu. Sudėjus juos draugėn atsiskleidžia kūrinių silpnybės ir kompleksai. Arba tiesiog žiūrėtoją užklupęs nuobodulys sutirštėja. Kita vertus, ar situacija pakistų, jei šiuolaikinės jaunosios tapybos istorijos rašytoju taptų ne konkursas?

Toliau bemąstant apie šią situaciją kone instinktyviai išnyra klausimas, apie kurį užsiminiau šio teksto pradžioje: kas atsitiko/atsitinka su tapyba kai konkurso formatas tapo/tampa kone pagrindiniu šiuolaikinės tapybos istorijos „rašytoju“? Vien šio klausimo atsiradimas šį tą pasako (ir atsako) apie dabartinės Lietuvos tapybos padėtį. Sumaištį keliantis būtojo ir būsimojo laiko žodžiuose „atsitikti“ ir „tapti“ atsiradimas neatsitiktinis. Jų vartojimas rodo, kad teksto autorė neapsisprendžia ar JTP (pradedant pirmuoju) tik padėjo aiškiau pamatyti jau susiformavusią šiuolaikinės Lietuvos tapybos padėtį, ar ir prisidėjo ją formuojant.

Tad kur išeitis? Sunku pasakyti, bet galbūt ji atsiras tada, kai žaltys pamažu atrys savo uodegą, kai apmalš „teisingo tapybos studento“ sindromas. Arba bent jau bus perdėlioti/paslinkti dėmesio akcentai.

Iliustracijoje: Jonas Jurcikas, Susitikimo pradžia, drobė, akrilas, 290x400cm, 2011.

Ainė Jacytė, O gal, mišri techn., 100x70cm. 2011.

Anita Karpinska, Jėzus Kristus buvo astronautas, drobė, aliejus, 100x70cm, 2011.

Eglė Karpavičiūtė, Nutapytas gatavas objektas readymade.Marcel Duchamp Fountain, drobė, aliejus, 38x50cm, 2011.

Eglė Ulčickaitė, The moon was so stunning. Kristina, Kristina, drobė, aliejus, 120x140cm, 2011.

Justė Svirskaitė, Approximate, mišri techn., 2011.

Kristi Kongi, Transformer, drobė, aliejus, 90x100cm, 2010.

 

Laura Pold, Lova, drobė, akrilas, 200×200 cm, 2010.

Lina Vaitkevičiūtė, Be pavadinimo, drobė, aliejus, 150×100 cm, 2011.

Linas Jusionis, Atsikartojimas, drobė, akrilas, 120×160 cm, 2011.

Magone Šarkovska, Kas vyksta, drobė, aliejus, 65×92 cm, 2011.

Mart Vainre, In the right place at the right time, always, drobė, aliejus, 210×130 cm, 2011.

Milda Gailiūtė, Tuštuma, drobė, aliejus, 150 x 200 cm, 2011.

Rūta Povilaitytė, Be pavadinimo, drobė, aliejus, acetonas, 60x60cm, 2011.

Veiko Klemmer,  To nebuvo, drobė, aliejus, 140×200 cm, 2011.

 

Menininkai: · · · · · · · · ·


straipsnio komentarai

agha
2011-11-20 13:00

Aciu, uz bent viena straipsni, adekvatesni situacijai.

vis tik
2011-11-21 14:05

Aš manau, kad nereikia pūsti burbulo – šis projektas nėra blogis – tai yra tikrai sveikintina iniciatyva. Ir nemanau,kad jo tikslas yra tapti “pagrindiniu šiuolaikinės jaunosios tapybos istorijos „rašytoju“”, todėl toks jo formatas yra ir laiku ir vietoje.

dg
2011-11-21 17:48

burbulas čia jokiu būdu nepučiamas. galbūt toks įspūdis susidaro. viskas priklauso nuo to, kokiu tonu skaitomas tekstas. žinoma, kad iniciatyva sveikintina, bet šiuo bei tuo suabejoti galima. pavyzdžiui, ne apie jtp tikslą, o apie jtp kaip tikslą.

Drebule
2011-11-21 18:22

Rasydama apie zalti, neuzsimirskite ir nepradekite ieskoti slieku. Likite istikima zalciui, nes musu Eglei jis labai padejo susivokti vandenyno gelmese ir platybese. O be to jis gali, neispasakytai pamaloninti ir nustebinti.
Per tris metus klumpiu nesudrosi, o jus norite karta suformuoti.
Bet prasau jusu, jei sugebate, formuokite situacija visais imanomais budais. Languose, Arkose, Vartuose, Nisose, Skliautuose ir Palangese. Parodykite pjuvi toki , koks jums patinka. Toki, kuris vertas jusu, rasanciuju.
Zalti, aisku galima bandyti ir dalgiais uzkapoti, bet apie ka tada rasysite?

Morfai
2011-11-24 22:19

kitais metais laimės Vulovak

no name
2011-11-27 13:24

o kodel tada morfajau volovakai timotiejau nedalyvavai siais metais, ir kodel toks uztikrintas ??

koka
2011-12-14 12:44

kritikuot kritikuot o jus ne rysuli o kiekviena rykstele rysulyje bandot kabinti kas jus per meno kritikai jus tiktai kritikai kirtikuot vardan kritikos

...saliskas
2012-10-04 16:28

na mandriu zodziu moki, straipsnio autore, bet buka esi kaip nezinau kas… Atsiprasau, bukim biedni bet teisingi, klausimas yra ne kas su tapyba pasidare, nes matau kad konteksto visiskai neismanote, bet kas pasidare su jumis – “rasytojais”, menotyrininkais, meno kritikais (tiesa, tokiu nebera), kuratoriais ir visu kitu sh…gaila bet tiesa bado akis, sekmes Jums ir toliau nusisnekant ;)

rašykite komentarą

(nebus rodomas)
 

kiti šios rubrikos straipsniai
naujienlaiškis
naudingi tinklalapiai

© 2014 artnews.lt. Visos teisės saugomos. VŠI "artnews.lt"