Aloyzo Stasiulevičiaus ir Lilijos Valatkienės bendra paroda „Ko Gediminas nesapnavo“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Kovo 25 d. 17 val. LDS Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atidaroma garsaus Lietuvos tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus ir žinomos žurnalistės fotomenininkės Lilijos Valatkienės bendra tapybos, piešinių, fotografijos paroda „Ko Gediminas nesapnavo“.

Parodos kuratorė Lilija Valatkienė taip pristato parodos idėją ir autorius:

Savo kūryboje pasirinkę gerai atpažįstamus Vilniaus objektus, gausiai naudodami platų spalvinės-ritminės išraiškos spektrą ir šiuolaikines technologijas, Aloyzas Stasiulevičius ir Lilija Valatkienė  sumanė surengti unikalią parodą. Tai pirmasis šio kūrybinio dueto pasirodymas Lietuvoje.

„Skirtingi matymo laukai, skirtingas amžius, savitas požiūris, individuali atlikimo technika, tačiau didžiausia mūsų parodos jungtis – meilė Vilniui“ – teigia fotomenininkė Lilija Valatkienė bei tapytojas Aloyzas Stasiulevičius.

Garsus tapytojas Aloyzas Stasiulevičius meilę Vilniui išreiškia tapydamas ant drobės aliejumi. A. Stasiulevičius žinomas kaip vienas iš XX a. lietuvių dailės reformatorių, 6–7 dešimtmetyje kūrusių naują plastinę kalbą, smarkiai išvystė koliažo galimybes, praplėsdamas moderniosios Lietuvos dailės raiškos ribas. Esminiai dailininko tapybos bruožai – abstrakčios formos sudvasinimas, laiko, kaip filosofinės kategorijos, interpretacija, ypač jautrus ir išlavintas spalvų pojūtis, linijinės ritmikos muzikalumas ir novatoriškumas. Jo Vilnius skiriasi nuo to, kokį matome šiandienos akimis. Jame yra tai, ko tikrovėje nerasime, bet čia privalo būti. Ir atvirkščiai, čia nėra XXI amžiaus objektų, kurie egzistuoja realybėje.

Žinoma žurnalistė ir fotomenininkė Lilija Valatkienė savo jausmus perteikia fotorefleksija. Emocinėms laiko permainoms fiksuoti ji pasitelkia atspindžius vandenyje, šviesą atspindinčiuose objektuose, pasitelkia ir šiuolaikines informacines technologijas. Skirtingai nuo kitų šiuolaikinės raiškos būdų, ji sąmoningai, kryptingai moduliuoja sielos būsenas.  Subjektyvus autorės matymas skatina antrinę, tai yra – žiūrovo refleksiją, kuri, anot menininkės, turi būti pagrįsta laisve, o ne už rankos vedančiomis pažodinėmis metaforomis. Tad ieškokite, mėgaukitės, prieštaraukite, stebėkitės, piktinkitės, – pasinerkite į  visas emocines būsenas.

Ši paroda įdomi ir išskirtinė tuo, kad abiejų autorių kūrybiniai impulsai ir išraiškos priemonės atspindi jų filosofinį žvilgsnį emocinėse laiko permainose, jų prasmės paieškose. L.Valatkienės kai kurie eksperimentiniai darbai, atlikti skaitmeninėmis ir fotografinėmis technologijomis yra tiek pat reprezentatyvūs, kaip ir A.Stasiulevičiaus tradicinė tapyba. O gal net labiau pagaunami XXI amžiuje ir greičiau perskaitomi. Tad abiejų autorių ieškojimų kontraversiškas rezultatas pasieks savo tikslą – paakins domėtis tuo, kas mus jungia ir kas skiria.

 A. Stasiulevičiaus tapyboje – „Vilniaus improvizacijos“, – tarsi atsispindi kunigaikščio Gedimino rožiniai sapnai. O atsakymą į klausimą, ko visgi nesapnavo Gediminas, skaitmeninėje fotografijoje siekia perteikti Lilija Valatkienė, per asmeninį XXI amžiaus požiūrį į sostinės kasdienybę, į jos socialines ir politines realijas.

Toks skirtingų žvilgsnių (ir technikų) sugretinimas, darbų įkurdinimas vienoje galerijos erdvėje intriguoja. Šia paroda siekiama sukelti diskusijas ar net įžiebti ginčus apie Vilnių, koks jis yra ir turėtų būti, ką jis reiškia kiekvienam lankytojui asmeniškai, kokia yra vilniečio ir Vilniaus tapatybė.

Paroda veiks iki balandžio  11 d.