.
2015    10    14

10-oji Kauno bienalė „Sujungti“ – jungtys ir naujovės. Pokalbis su Kauno bienalės meno vadove Virginija Vitkiene

Neringa Krikščiūnaitė

26-Katja Novitskova x1200

Jau prieš kelis dešimtmečius buvo imta kalbėti apie viso ko jungtį ir sintezę. Mene tai labiausiai išryškėjo postmodernizmo laikotarpiu. Dabar – tai atrodo savaime suprantamas dalykas, rodos, nebeatsiejamas nuo mūsų kasdienio gyvenimo – viskas jungiasi tarpusavyje, pinasi ir papildo vienas kitą. Būtent šią temą – įvairias jungtis, sintezę – ir imasi nagrinėti 10-oji Kauno Bienalė, taip ir pavadinta „Sujungti“. Bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė dalinasi mintimis ne tik apie šią jungties sampratą, tačiau ir apie kuratoriaus „žvaigždės“ dalyvavimą Kauno bienalėje, ir apie naujoves, pasirodžiusias šiais metais.

Jūsų nuomone, neskaitant šių metų, kuri Kauno bienalė buvo pati profesionaliausia?

Pirmiausia, atsakant į šį klausimą reikėtų įsivesti profesionalumo kriterijus. Yra keletas profesionalumo lygmenų: kaip rezultatas (parodos, kitos veiklos) atitinka idėją, kaip atrodo ekspozicijos ir kitas, šiuo metu labai svarbus, lygmuo – kaip sugebi iškomunikuoti visa tai ir pritraukti adekvatų žiūrovą, kuris suprastų tavo idėją. Iki šios dešimtosios Kauno bienalės, pati kompleksiškiausia buvo 8-oji Kauno bienalė, kurią mes vadinome „Dar kartą šokam pirmyn“. Pirminis (angliškas) jos pavadinimas buvo „Rewind. Play. Forward“ – pagal magnetolos mygtukus. Triptinė tema kalbėjo apie mūsų, tuo metu itin stipriai besikeičiančią, renginio tapatybę. Mes vis dar analizavome save per tekstilės liniją, taigi „Rewind“ – tai atsisukimas atgal. Žiūrėjome į tekstilės istoriją, žiūrėjome į tai, kur link ji mus atvedė. Viena kertinių parodų buvo Lozanos bienalės kolekcija. Lozanos tekstilės bienalė prasidėjo 1962 m. ir baigėsi 1995 m. Po dviejų metų įsikūrė Kauno tekstilės bienalė. Lozanos tekstilės bienalė užsidarė ne todėl, kad išsikvėpė tekstilės menas, o priešingai – tai tapo neatsiejama šiuolaikinio meno dalimi ir organizatoriai priėjo išvadą, kad nebereikia parodos, skirtos vien tik šiai sričiai, nes visa tai, kas rodoma, yra ne kas kita, kaip šiuolaikinis menas. Tad aštuntojoje bienalėje žiūrėjome į tai, kaip tekstilės meno istorija įsiliejo į šiuolaikinį meną. „Play“ dalyje darėme tai, kas yra visiškai šiuolaikiška. Jungėme menininkus, kurie dirba tekstilės srityje, su šokio profesionalais, su choreografais ir menininkais iš įvairių Europos šalių. Jie kartu sukūrė spektaklius, kurie buvo rodomi muziejuje – kūrinių fone arba įtraukiant kūrinius į patį veiksmą. O žiūrovai buvo kviečiami į itin intymias aplinkas, erdves, kuriose tilpdavo vos apie penkiasdešimt žmonių. Buvo pastatyti šeši spektakliai, bet vien Kaune jie buvo parodyti apie keturiasdešimt kartų. „Forward“ dalyje žvelgėme į ateitį. Tai buvo dalis apie įvairius tyrimus, perspektyvas. Į tai įėjo įvairios konferencijos, studentų pareiškimai ir parodos. Seminarai ir edukacinės programos buvo nukreiptos į analizavimą to, kuo mes būsime ateityje. Struktūra buvo įdomi ir labai gyvybinga. Džiugino itin didelis dalyvaujančiųjų menininkų skaičius – dalyvavo 475 menininkai, kartu su šokėjais, choreografais, spektaklių muzikos autoriais. Kai kurios parodos buvo grupinės, nedidelių formatų. Auditorijų pasiekiamumo prasme, 8-oji Kauno bienalė taip pat padarė proveržį. Bienalės parodos vyko ne tik muziejuje, bet ir troleibuse, Akropolio vienoje tuščioje parduotuvėje ir tik ką pastatytoje Žalgirio arenoje. Tais metais pasiekėme apie 50 tūkst. žiūrovų, kas Kauno miestui yra be galo didelis skaičius. 8-oji Kauno bienalė sumušė visus rekordus – tiek dalyvaujančiųjų menininkų, tiek apsilankiusių žiūrovų skaičiumi. O taip pat buvo ir nemažai gyvų susitikimų, edukacinių programų, užsiėmimų.

Šiais metais parodiniu plotu ir kokybės prasme turbūt lenkiame 8-ąją Kauno bienalę. O žiūrovų prasme, žiūrovų įtraukimo prasme – kol kas rezultatų nežinome, nes bienalė dar tik prasidėjo. Nors edukacine, profesionalumo, ekspozicijos prasme – mes labai sustiprėjome. Kelintus metus didelis dėmesys yra skiriamas mokykloms, mokyklų programoms. O šiais metais įtraukiame ir neįgaliuosius, nes ekspozicijose esantys kūriniai labai palankūs – dominuoja nemažai garsinių kūrinių, kurių dėka, galime pritraukti nereginčius ir silpnaregius. Taigi, jie gali pilnai patirti šiuolaikinį meną jo nematydami. Taip pat kartu su profesionalais bandysime pritraukti ir negirdinčius – su įvairiais garsiniais vibraciniais elementais padėsime jiems patirti taip pat naujus pojūčius. Tai mūsų naujos kryptys. Labai džiaugiuosi kylančiu profesionalumu. Tačiau kaip ir prieš keturis, du metus ir dabar, šiek tiek jaučiame žmogiškų išteklių trūkumą tokiam programos dydžiui.

Viename interviu Jūs ir minėjote, kad viena iš problemų yra stabilios, vieningos, didelės komandos trūkumas…

Šito pasiekti kol kas mes negalime. Tačiau kiekvieno gyvenime yra Achilo kulnas. Jeigu jo nebūtų – nebūtų priežasties siekti kažko daugiau. Mūsų stiprybė ir silpnybė yra tai, kad mes esame visiškai nepriklausoma organizacija ir galime daryti ką norime. Tačiau iš kitos pusės, sunku turėti pastovų finansavimą – turime tik projektinį finansavimą, kuris yra sėkmės, o ne stabilumo faktorius. Nors, vėlgi, žvelgiant iš kitos pusės, žinome, kad dažnai genialūs menininkai vaikšto ašmenimis ir ant ribos – ir jeigu jam pasiūlysi stabilumą, gerą gyvenimą – nebūtinai iš jo išeis geras menininkas.

34-Liam Gillick x1200

Liam Gillick, Štai viduje, mes įžengiame į kambarį Coca-Cola spalva dažytomis sienomis, 1998. Spalvos bandymai (Coca-Cola), vinilo dažai ant sienos. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Esate Kauno bienalės meno vadovė. Kokie iššūkiai lydi Jūsų veiklą?

Šiuo metu, jau atslūgus atidarymų lavinai, mąstome apie ateinančią bienalę. Pagrindinis uždavinys šiuo metu – tarptautinės patariamosios tarybos arba partnerių paieška. Mes tai pradedame labai anksti. Jau dabar yra dedamos pastangos pasikviesti į Kauną garsius pasaulio kuratorius, meno vadovus ir su jais diskutuoti apie bienalės ateitį Kaune. Iš tokių žmonių vėliau yra renkami partneriai, kuratoriai kitoms Kauno bienalėms. Dar praėjusiais metais buvo užmegzti santykiai su „Manifesta“ organizatoriais, šiemet – Liverpulio bienalės steigėjas, šiuo metu – Folkstono trinalės kuratorius, Lewis‘as Biggs‘as jau buvo Kaune mūsų kvietimu. Taip pat artimiausiu metu svečiuose laukiame „Manifestos“ meno vadovės Hedwig Fijen atvykstančios į Kauną. Norime išnaudoti jų patirtį, intelektą, įžvalgumą, įtraukiant į programos kūrimo aspektus, į konsultacijas. Ketiname sukurti tai, ko bienalė iki šiol neturėjo – oficialią tarptautinę patariamąją valdybą. Nes šiuo metu valdybą sudaro lokali vietos komanda, tačiau nuo šių metų kviečiame tarptautininkus. Labai daug naujų galimybių atsirado tuomet, kuomet tapome International Biennial Association nariais (jais tapome prieš metus, kuomet pateikėme paraišką. O pati asociacija įsikūrė 2013 m.). Kuo tai naudinga tokiai mažai bienalei, kaip mūsų – tuo, kad mes galime lengviau prisitraukti partnerius, kai kreipsimės į juos savo valdybos vardu.

Galbūt galite pabrėžti idėją, kuri vienija Kauno bienalę nuo pats jos įkūrimo iki dabar? Kokia būtų viena, nenutrūkstama idėja, kuri sieja ir lydi visą bienalės gyvavimo laikotarpį?

Prie bienalės komandos prisijungiau 2003 m. kaip savanorė. Pirmosios Kauno tekstilės bienalės (taip tuomet vadinosi mūsų renginys) atitiko tai, kas vyko Lietuvos kultūriniame ir ekonominiame lauke. Kauno tekstilės bienalė buvo įsteigta Kauno tekstilės menininkų, kurie norėjo matyti tarptautinius šios srities lauko pokyčius. Tą geriausiai garantavo besikartojanti tarptautinė paroda. Bienalė buvo įsteigta kaip konkursinė paroda. Tiesą sakant, konkursinė paroda ir buvo pagrindinė bienalės dalis iki pat šių metų. 10-oji Kauno bienalė atsisakė konkursinės parodos modelio kuriam laikui. Taigi, pradžioje Kauno bienalė buvo konkursinė tarptautinė meno paroda. Be šiuolaikinėms meno bienalėms būtinų tiriamųjų veiklų, kuruoto požiūrio parodų. Lūžis įvyko 2005 m., kuomet meno vadove tapo Vita Gelūnienė. Tuomet jau penktoji bienalė gavo ir pirmąjį solidesnį finansavimą iš vietos fondų. Didžiulio organizatorių toliaregiškumo požymiu laikyčiau tai, kaip buvo nuspręsta lėšas skirstyti (to laikomės iki šiol): buvo nuspręsta kviesti, pradžioje bent jau apmokant kelionę (vėliau ir honorarą), užsienio partnerius ir kuratorius. Ir taip leisti jiems išreikšti požiūrį. Nors esame periferinėje Europos ir pasaulio dalyje, tapome daugiau nei tarptautiniai: vien 2011 metų bienalėje dalyvavo menininkai iš 53 šalių. Mes apimame labai didelį šalių arealą.

Kalbant vieną lydinčią idėją – tinklas, jungtys, kurios akcentuojamos būtent šių metų bienalėje, nėra vien tik šios bienalės pagrindas. Tai labai stipriai juntama nuo 2009 metų bienalės, kuri vyko rezidencijų principu – jose dirbo apie 60 menininkų. Nuo to laiko rezidencijos vyko atvirai muziejuose. Jie kelias savaites kūrė žiūrovų akivaizdoje – tai kūrė kontaktą, dialogą tarp menininkų ir žiūrovų. 2011 metais vėlgi jungėme skirtingas meno šakas – vaizduojamąjį meną ir šokį. 2013 metais jungėme žiūrovą su meno kūriniais per įvairius edukacinius užsiėmimus. O šiemet jungiame vaizdą ir garsą. Komunikacija – tai linija, kuri užprogramuota gan moteriško šios bienalės kolektyvo. Todėl, kad moterims kalbėtis sveika ir įprasta. Diskutuoti, tačiau nebūtinai užginčyti vieną nekintamą nuomonę. Toks vidinis renginio charakteris iššaukė ir išorinę komunikaciją, ryšiais pagrįstą jubiliejinės bienalės temą.

7-Lothar Hempel x1200

Lothar Hempel, Lėtas šokis, 2015. MDF plokštė, aliuminio kompozitas, dažytas plienas, medžio šaka, dažai. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Kas šių metų bienalėje buvo visiškai naujo? Jau žinome, kelis bruožus: kuratorius-svečias Nicolas Bourriaud; garso ir vaizdo jungtis…

Pirmą kartą atsisakyti konkursinės parodos. Kai kurie lietuvių (ir ne tik) menininkai dėl to išgyvena, nes negalėjo pasiūlyti naujausių savo kūrinių. Tačiau pagrindinėje bienalės parodoje, kuruotoje N. Bourriaud yra net šeši lietuvių menininkai (iš aštuoniolikos) – o tai jau didesnė negu didelė proporcija. N. Bourriaud pirmą kartą dirba su lietuvių menininkais, o tai labai svarbu mūsų menininkų sklaidai pasauliniame kuratorystės lauke. Savo tekstuose ir interviu kuratorius mini Pakui Hardware kolektyvą (jį sudaro Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) – manau, kad tai nepaskutinis jo bendradarbiavimas su šiais menininkais. Mums kuratoriaus-svečio nauda didelė – mokytis iš pasaulinės kuratorystės pavyzdžių buvo didelė patirtis. Nauja patirtis buvo bendradarbiauti su garso menininkais – buvo labai įdomu, viskas pavyko sklandžiai. Tik kaip šios srities naujokai šiek tiek apsiskaičiavom planuodami biudžetus. Garso aparatūrą juk nuomojame ne trumpam renginiui, o keliems mėnesiams.

Nuo kada pastebėjote, kad bienalė tapo neatsiejama miesto dalimi, kad miesto gyventojai laukia bienalės renginių?

Man atrodo tuomet, kuomet aš prisijungiau prie bienalės komandos. Tačiau jau ir tuomet buvo tam tikras ciklas, nes 2003 m. bienalė buvo paskelbta pačia lankomiausia šiuolaikinio meno paroda Lietuvoje. Ją aplankė 20 tūkst. lankytojų. Nuo to laiko bienalės lankytojų skaičius tik augo. Nors yra žmonių, nusivylusių bienale, kad nebeišlaikėme savo tekstilės identiteto, tačiau jie vistik ateina į parodas, ieško ir, tikiu, randa sau artimų kūrinių. Tikiu, kad mes duodame gerą impulsą miestui. Visos ekspozicijos labai skirtingos – pašto pastate yra mistiška, kamerinė, objektinė paroda, kurioje reikia kontempliuoti daiktus. „Drobės“ fabrike – paroda visiškai minimalistinė, mąsli, technologiškai interaktyvi instaliacija. Tokia, kokią galėtume pamatyti bet kuriame Niujorko muziejuje, ar Berlyno bienalėje. Pluošto fabrike yra nišinis projektas, kurio matyt jau nepamatysime niekur. Buvo sužavėtas ir N. Bourriaud, ir kiti svečiai. Aplinka nerealiai įdomi, o išskirtinis atvejis tas, kad erdvė yra blogos būklės ir jokioje Europos šalyje žmonės nebūtų įleidžiami į tas patalpas, nes jos kelia šiokį tokį pavojų. Tačiau jos tokios žavingos ir parodos jose itin įdomios. Šį mėnesį organizuojame tikslines ekskursijas po šį fabriką. Pažaislio „Monte Pacio“ komplekse yra tekstilinė skulptūra, monumentali, skleidžianti garsus, ją galima liesti. Paveikslų galerijoje esantys foto-reportažai, įgyvendinti fotografijos medija, tačiau reportažų pasakojimai yra tekstiliniai. Jų idėja remiasi žmogaus apranga – nagrinėjama kaip aprangos vaidmuo persikelia į tam tikros uniformos vaidmenį, kurioje mes slepiamės. Tai ir fenomeno analizė, ir gilių socialinių problemų analizė.Nuo estetikos iki technologijų, iki aktyvumo, iki socialinių problemų ir iki parodos, kaip pasakos („pasakos“ sąvoka galėčiau suteikti N. Bourriaud kuruotai parodai). Taip dešimtoje Kauno bienalėje tarpsta įvairiopas šiuolaikinis menas, kuris turėtų traukti skirtingų estetinių poreikių lankytoją. Apsilankius visose bienalės parodose, kiekvienas ras kažką sau, ras tai, kas jį sudomins ar suglumins gerąja prasme.

16-Pakui-Hardware-Ugnius-Gelguda-Neringa-Cerniauskaite-Nicolas-Bourriaud x1200

Pakui Hardware, Crave that Mineral, 2015. Aliuminio ir magnio lydinio ratlankiai, silikonas, Fiji mineralinis vanduo, maistinis Sky Blue pigmentas, PVC žarna, vandens pompa, plastikinis skysčio konteineris, LED apšvietimo sistema. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Ar pritariate Lewis‘o Biggs‘o išsakytai minčiai, kad „įprotis kviesti kuratorių „žvaigždę“ (ar bet kokį kitą kuratorių, aktyviai nedalyvaujantį vietovės, kurioje vyksta paroda, gyvenime) yra kontraproduktyvus: taip galima sukurti parodą, kuri įdomi minimo kuratoriaus  draugams ir globėjams (įskaitant ir tuos menininkus, kurių darbus šis kuratorius visuomet eksponuoja), bet tai nebus gerai nei publikai, nei kultūriniams turistams. Kai kuruoti samdoma „žvaigždė“, investicija į kuratoriaus darbą daugiausia naudos atneša jam pačiam, pagreitina jo karjerą, bet neprisideda prie menui reikalingos lokalios ekologijos raidos.“?

Miesto veidas N. Bourriaud kuruotoje parodoje atsispindi. Ypač todėl, kad išnaudotas miesto veido pastatas – tarpukario laikmečiu pastatytas Kauno centrinis paštas, komunikacijos paslaugas teikiantis (ir jos trikdžius užtikrinęs) kauniečiams jau beveik šimtas metų. (Apie centrinį Kauno paštą N. Bourriaud teigia: „Kaune įdomu tai, kad parodai eksponuoti pasirinkome labai specifinį, didelį „istorinį krūvį“ turintį pastatą, kurio penktame aukšte įsikūrę sovietų agentai darė trukdžius komunikacijoms su Vakarais. Šis statinys – tai tikra Šaltojo karo liekana. Tad įdomus jis ir šios bienalės temų atžvilgiu, nes jis yra apie distanciją, Aby Warbugo žodžiais tariant, apie tai, kaip „telegrafas ir telefonas griauna visatos tvarką“ ir palaiko baimę.“) Daugybė žmonių ateina į šią parodą, kad apžiūrėtų centrinį miesto paštą iš vidaus, ko jie negalėjo jokiu būdu padaryti per visus pastato gyvavimo dešimtmečius. Juk tai buvo visiškai privačios erdvės. Viešos erdvės buvo tik pirmame aukšte. O paroda apima 2-4 aukštus, kurie buvo privatūs nuo pat 4-ojo dešimtmečio. Paroda labai konceptualiai atspindi ir pastato paskirtį. Tačiau taip pat galiu pritarti L. Biggs‘o išsakytai „žvaigždiškumo“ sampratai. N. Bourriaud neskatino menininkų kontempliuoti vietą, kurioje vyksta paroda. Pats kuratorius mano, kad vieta, kilmė, tapatybė yra kintanti sąvoka, kad kultūra dabar vystosi kaip paviršiuje šaknis leidžiantis vijoklinis augalas (radikantas), o ne kaip giliašaknis medis. Tokias jo pozicijas ši paroda ir atskleidžia. Tuo ji išskirtinė ir itin įdomi vietos žiūrovui. L. Biggs mintis labai tiksli, jeigu kuratorius „žvaigždė“ yra kviečiamas vien dėl prestižo. Mūsų atveju, pasikviesti N. Bourriaud kuruoti bienalę nebuvo mūsų tikslas (net nelabai galėjom to tikėtis, žinodami savo biudžeto ribas). Šis bendradarbiavimas – daugybės atsitiktinumų surištas mazgas, įdomi istorija, atskleidžianti komunikacijos galimybes ir ribas. Kas kuruos kitą Kauno bienalę, kol kas negaliu atsakyti. Kad užtikrintume gyvybingumą, kiekvienąkart reikalingas šviežias požiūris. Platus tarptautinis matymas ir mąstymas. Tačiau būtinai apsvarstysime ir Lewis Biggs patarimą peržiūrėti lietuvių kuratorių kandidatūras.

kauno bienale konferencija bourriaud

Spaudos konferencija Centrinio pašto operacijų salėje. Dalyvauja: Virginija Vitkienė, Nicolas Bourriaud, Karen Gaskill, Francesca Ferrarini, Paola Re, Karmen Krasic Kozul, Neringa Stoškutė, Sandra Kazlauskaitė

Ar sekate kitų bienalių modeliais? Tiek idėjine, tiek auditorijų plėtros klausimais?

Pati lankausi Venecijos, Berlyno, Liono bienalėse ir Manifestoje. Manifestos bienalę stebiu labai senai, analizuoju tiek jų tiriamąją dalį, tiek edukacinę dalį. Tai yra įkvepiantis pavyzdys. Europos šiuolaikinio meno bienalė Manifesta organizaciniu požiūriu yra itin sunkus renginys, nuolat vykstantis vis kituose miestuose. Jie susiduria su panašiomis žmogiškųjų išteklių nepastovumo problemomis, kaip ir Kauno bienalė, tik didesniame lygmenyje, nes jie nuolat kuria naują komandą naujoje vietoje, o standartai aukšti. Jie nedaro renginio tik dėl parodos. Jų procesas iki parodos yra itin gilus ir pasiekiantis daugybę sluoksnių, menininkai bendrauja su vietos gyventojais ir bendruomene, analizuoja vietos specifiką – jeigu veiksmas vyksta buvusiame pramoniniame rajone, tuomet ieškoti buvę darbuotojai ir pan. Per tuos du metus, per kuriuos jie ruošiasi parodai, paroda yra tik menka dalis, ką jie veikia. Būtent iš jų yra nemažai ko pasimokyti. Organizatoriai patys pripažįsta, kas jiems nepavyksta ir kodėl. Jie nesislepia nuo nesėkmių, juk tai toks natūralus dalykas. Tik pas mus nesėkmė yra kažkas nenatūralaus. Juk negalima, kad nepavyktų!

Parodos prasme, man viena iš įdomiausių matytų bienalių buvo Liono bienalė, kurią mačiau 2013 metais ir galiu pasakyti, kad kažkuo į ją panaši ir N. Bourriaud kuruota paroda. Gilų įspūdį padarė vienas sutapimas – Liono Bienalė 2013 metais vyko lygiai tomis pačiomis datomis kaip ir Kauno bienalė – tą pačią dieną bienalę atidarė jie, tą pačią ir mes. Ir lygiai taip pat su uždarymu. 2013 metų Kauno bienalę pavadinome „Unitekstu“ – išgalvotu žodžiu, teigdami, kad meno kūriniai patys  save turi kalbėti. Liono bienalės katalogo įžanginiame tekste – tos pačios idėjos. Berlyno bienalės kuratorius 2014 metais atsisakė bet kokių aprašymų prie kūrinių (dėl ko buvo nemažai kritikuotas, kaip ir mes Kaune). Vadinasi, viskas verda tame pačiame katile, generuojamos tos pačios idėjos.

Glocal (global+local (liet. globalumas+lokalumas) kontekstas. Ar ši Kauno Bienalė atspindi miesto kultūrinį gyvenimą? Ar lokalus Kauno miesto kultūrinis gyvenimas panašus į pasaulinį-globalų kultūrinį gyvenimą?

Manau, kad Kaune turime iš ties nemažai pasaulinio lygio kultūros reiškinių. Kadangi dabar diskutuojame ir apie Europos kultūros sostinės idėją, atsiranda klausiančių, ar mes Kaune turime pakankamą potencialą žmogiškųjų išteklių, kurie dalyvautų įgyvendinant Kauno, kaip Europos Kultūros sostinės idėją. Man atrodo, kad turime netgi dvigubai daugiau nei reikia. Tik reikia mokėti susikalbėti – čia bus pagrindinis iššūkis. Kaune žmonės yra pripratę prie geros, aukštos kultūros ir ją pakankamai gerai vartoja.

38-Darius Ziura x1200

Darius Žiūra, Monumentas utopijai, 2015. Dalyvaujant Viacheslav Kovalenko (Sankt Peterburgas) ir S (Dublinas), 2 tonos knygų, skulptūra. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Apie kokią publiką buvo galvojama, kviečiant kuratorius ir menininkus?

Visuomet, rengiant renginį, auditoriją įsivaizduoji pagal jau turimą patirtį. Nuo Kauno tekstilės bienalės laikų, mes turime vyresnio amžiaus lankytojus, kas nėra įprasta šiuolaikinio meno projektams. Jaunimo turime taip pat nemažai, o jaunų šeimų skaičius didėja. Tačiau džiaugiuosi, kad yra išlaikoma senjorų auditorija. Niekada nenorėtume parodos, kurią darytume tik sau, kurios kiti nesupranta. Todėl ir siekiame įvairovės – nuo klasikinio dvelksmo keramikos skulptūros pavyzdžių (A. Janušonis) iki žaidimo garso ir šviesos efektais (LAB852 paroda).

Išvardinote organizacinius sunkumus, kurie iškyla rengiant tokio masto renginį. Tačiau, kas labiausiai glosto širdį, Jums, bienalės meno vadovei?

Nuostabiausia yra matyti ateinančius žmones į parodas. Įdomus dalykas, įvykęs per šių metų atidarymą, kuri vyko netradicinėje erdvėje – ant Pašto laiptų. Pamačiau tiek daug veidų, kuriuos mačiau per visus aštuonerius metus, sakydama įžanginę kalbą. Ateina tie patys žmonės – jie vis dar domisi. Tačiau, kuomet kitą dieną Žilinsko galerijoje vyko sekantis atidarymas, į jį atėjo vėlgi minia žmonių, tačiau dar nematytų. O kai nuvykome į Pluošto gamyklą – ten nepažinojau nė vieno – tai buvo dar didesnis malonumas. Vieta pritraukė dar kitokius žmones, kurie neateina į muziejų. Manau, kad Lietuvoje netradicinės erdvės labai veikia. Aš net neabejoju, kad tie, kurie šiuo metu domisi kultūra netradiciniame formate, vėliau ateis ir į muziejų.

Iliustracijoje viršuje: Katja Novitskova, Aktyvavimo modelis (Raganosiai), 2014. Aliuminis, skaitmeninė spauda, ekrano išpjova; poliuretanas, plieno išpjova. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

24-Arnas Anskaitis x1200

Arnas Anskaitis, Keliautojas, 2014-2015. Žemėlapis, sudarytas iš 10-ies dvikalbių Baltijos regiono valstybių žodynų, orientuotų pagal pasaulio kryptis; Enciklopedisto Denis Diderot poemos Paštas iš Kionigsbergo į Mėmelį (1773) garso įrašas; Atvartas iš Enciklopedijos arba Aiškinamųjų mokslų, menų ir amatų žodyno, 17 t. (1765). Skaitmeninis atspaudas. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

konsortium

Ekspozicija buvusiame Drobės fabrike, Kaune. KONSORTIUM (Lars Breuer,  Sebastian Freytag, Guido Münch), Division. Addition, 2015

pluosto fabrikas

Buvusio Pluošto fabriko vaizdas Kauno bienalės metu, 2015

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ Kauno Centriniame pašte galima peržiūrėti čia.