„Laisvė mąstyti“. Evaldo Janso dokumentinio filmo premjera

Visai neseniai savo dirbtuvėje „Fluxus ministerijoje“ Evaldas Jansas pristatė naują dokumentinį filmą „Laisvė kurti“ apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Peržiūrėjus filmą kilo keletas minčių apie dokumentiką, etinius imperatyvus ir meno funkcijas.

Vasarą, mirus prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui, vos ne visos televizijos non stop transliavo negrabiai suręstus, labai jau tiesmukiškus propagandinius filmukus apie šią asmenybę (prisiminiau ir garsųjį nušalinto prezidento Rolando Pakso rinkiminį „dokumentinį“ filmą), kuriuos žiūrint galvoje ryškiu neonu sušvito mintis, kad gyvename bananinėje respublikoje.

Dar kartą dokumentikos (taip pat ir istorinės, socialinės atminties kaip tokios) krizės klausimas aštriau iškilo stebint Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmečiui skirtą dokumentiką televizijose. Tiesa, TV1 kanalas keletą vakarų transliavo ciklą trumpų filmukų „Laužai prie parlamento“, sudarytų iš 1991-ų m. sausio įvykių filmuotos medžiagos. Šiuo atveju apsiribota „teisinga“ ideologine nuoroda filmo pradžioje – paaiškinta kas gerieji, o kas blogieji, kaip „skaityti“ chaotiškus vaizdus, bet filmuota archyvinė medžiaga buvo beveik neliesta.

Tuo tarpu didžioji dalis likusios nevykusiai sudurstytos dokumentikos, su iš anksto paruoštais atsakymais ir lėkštu sentimentalumu, nesiūlė jokių rimtesnių to istorijos tarpsnio interpretacijų, permąstymo.

Šia prasme Janso filmas apie kalėjimo meną, kuriančius kalinius, gerąja prasme disonavo su minėta pseudodokumentika. Šis filmas, ko gero, labiausiai tradicinis, konvencionalus, (formos prasme) nutolęs nuo Janso video-chuligano įvaizdžio, kuris, regis bus prilipęs amžiams. Tai – tradicinis dokumentinis filmas ir aną Janso įvaizdį dar retkarčiais primena nebent judanti, nefokusuota, tarsi „nieką“ filmuojanti video kamera einant kalėjimo kiemu ar lipant laiptais, taip pat išliekantis pomėgis marginalijoms.

Janso filmas (beveik) nesiūlo iš anksto paruoštų ir subanalintų atsakymų, taip pat nesislepia abstrahuotose meninės dokumentikos lankose, kitaip sakant, turinio (beveik) neaukoja savitikslei formai ar manieringai vaizdo scenografijai (ką mėgsta, sakykime, Gintaras Makarevičius ar dar labiau – Kristina Inčiūraitė), tačiau daugiau ar mažiau nešališkai (vizualiai) įsiklauso į kalinių istorijas.

Žinoma, galime nujausti, kad Jansas labiau tapatinasi su socialinio dugno atstovais. Savaime suprantama, kad kino ar video naratyvas niekada negali būti objektyvus, nešališkas, kaip, turbūt, negalima išvengti ir tam tikros filmavimo, montažo (atrankos), garsinių intarpų etc. scenografijos (jos neišvengia ir Jansas), tačiau riba, skirianti tiesmukišką, cinišką propagandą ar naivų sentimentalumą (kas dažnai sutampa) nuo etiškai sudėtingesnės (skatinančios ne vartoti, bet mąstyti) pozicijos, vis dėlto, egzistuoja.

Pavyzdžiui, galime palyginti Arūno Matelio dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į žemę“ ir Evaldo Janso „Laisvę kurti“, kalbančius apie skaudžius dalykus. Pirmu atveju balansuojama ties sentimentalumo, nusaldinimo riba, antru – ties drastiškų vaizdinių, cinizmo paryškinimu, tačiau, galima, nepaisant nežymių išlygų, sutikti, kad abiem atvejais šios tendencijos netampa savitikslėmis.

Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos motyvai sužadina atjautą ir verčia susimąstyti apie tai, ar iš tiesų mes, tariamai normalūs ir respektabilūs visuomenės piliečiai, nenuteisiame šių kažkada suklydusių žmonių negrįžtamai visiems laikams…

Tačiau tai, pasirodo, tik vienas iš prasminių lygmenų, kuriais Jansas mus ir pagauna. Vieno iš tokių atviravimų metu kalinys nuoširdžiai piktinasi sistemos neteisybėmis, kai, pavyzdžiui, asmuo, laisvėje nužudęs dorą pilietį, nuteisiamas vienuolikai ar dvylikai metų, o jis, įkalinimo įstaigoje užmušęs kažkokį gaidį, kurio buvo išsižadėjusi net šeima (taigi, vos ne padaręs paslaugą visuomenei), nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos… Ir tokia kalėjimo moralės logika žaibiškai išblaivo. Supranti, kad filme kalbama ne tik apie užuojautą, klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie priešingus, kur kas labiau morališkai kontroversiškus dalykus, kurių niekaip neredukuosime į paprastas „gera-bloga“, „moralu-amoralu“, „simpatijų-antipatijų“, „juoda-balta“ opozicijas.

Trumpai apie paskutinį – kūrybos – lygmenį. Kalinių monologuose tolimu aidu ataidi „didysis Modernizmo naratyvas“, tačiau metafizinė ir metapsichologinė retorika transformuojama į keletą taip pat specifinių atšakų, balansuojančių nuo „žmogžudžio rankų kuriančių grožį“, „iki tol nenujaustų talentų išsiskleidimo“ (reikėjo užmušti, sunaikinti, pakliūti į šitą pragarą, kad atrastum savyje kūrėją) leitmotyvų iki tiesiog represuojančio kalėjimo erdvėlaikio praplėtimo (ar „užmušimo“) retorikos.

Taigi, Jansas kūrybos sampratą perkelia į tokį kontekstą, apie kurį paprastai nieko nenorime žinoti ir kuriame kūryba tampa tokia pat įteisinanti ir kartu paneigianti pati save  – parodanti kokia manieringa, puošniai sofistikuota, tuščia, lėkšta yra aukštojo ar avangardinio meno retorika, bet, kita vertus ir teikianti vilties, kad kūryba gali išvaduoti ar bent jau tapti laikina išsivadavimo iliuzija – terapiniu užsiėmimu.

Taigi, Jansas pavaišina mus pusantros valandos tirštos specifinės tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologinius popierėlius (nors video medija jau savaime yra tam tikras įpakuojantis filtras, tikrovės pakaitalas), beveik neperšančia vienos tiesos, o būtent tokios dokumentikos, verčiančios (susi)mąstyti, katastrofiškai trūksta mūsų masinės komunikacijos medijose ir visuomeninėje sąmonėje.

Kadrai iš Evaldo Janso filmo „Laisvė kurti“:

Menininkai: Jansas Evaldas