„Imu“ tuos, nuo kurių pati negaliu nusukti akių. Pokalbis su tapytoja Rūta Povilaityte

Studijavai menotyrą. Papasakok, kaip ir kodėl vėliau perėjai į tapybos katedrą?

Nuo pat menotyros mokslų pradžios žinojau, kad tai tik laikinai. O į tapybą iš karto stoti net nepabandžiau, nes maniau, kad įstoja tik super talentingieji. Besimokydama pirmus metus akademijoje supratau, kad klystu ir įstojau į, mano galva, daug smagesnę specialybę.

Kuo tave patraukė tapybos medija? Kas tau yra tapyba?

Nors ir nesu labai prisirišusi prie tapybos, bet kol kas ji man labai „patogi“. Ta prasme, kad  visas procesas ir rezultatas yra tik mano nuopelnas arba kaltė. Nors man labai patinka ir „materialioji“ tapybos pusė: aliejinių dažų kvapas, kaip jie minkštai slysta, kaip gražiai atrodo išrikiuoti teptukai ir pan.

Ką turi galvoje sakydama, kad tapydama bandai priešintis bejėgystei?

Turbūt čia toks labiau sąžinės raminimo būdas. Sugalvoji kažką, įgyvendini ir kartais būna jausmas lyg ir padarei kažką gero. Tada atsiranda prasmė, ir kurį laiką pasaulio veikimo mechanika būna aiški.

Kokių menininkų, filosofų, rašytojų kūryba domiesi? Kas juose artima tavo žvilgsniui?

Žaviuosi prancūzų menininke Sophie Calle. Ji labai drąsiai elgiasi su savo gyvenimu ir aš jai pavydžiu, kad įvykdo, kas man atrodo baisiai įdomūs, bet skaudūs arba per daug jautrūs dalykai.  Supindama savo meninę praktiką su asmeniniu gyvenimu, ji buvo ir detektyvas (sekė nepažįstamus žmones, dėl to važiavo net į kitą šalį), ir mokslininkė (paprašiusi aklųjų apibrėžti grožio sąvoką, ji bandė atkurti jų interpretacijas ir kartu publikavo atsakinėtojo portretą), ir psichologė (radusi nepažįstamojo užrašų knygelę, ji skambino to žmogaus draugams ir dėliojo jo istoriją).

Apskritai, kas dabar vyksta Lietuvos mene, ką kuria mano bendraamžiai  man labai smalsu. Dar nuo vaikystės man kažkodėl reikėdavo užsiversti neapdorojamu knygų, muzikos, filmų kiekiu ir tikėtis, kad visi jų lobiai nutūps kokioj smegenų kertelėj. Bet dabar dažnai pamąstau, kad čia yra baisi yda.

Kodėl tau tai atrodo yda?

Tai kad neįmanoma aprėpti visko, o nerimas pradeda graužti.

Kaip kito ir formavosi tavo pačios temos ir raiška tapyboje nuo pradžių iki dabar?

Oi, pradžia gi dabar. Dar akademijoj labai grauždavausi, kad darau gal ir neblogai, bet ne „savo“, todėl eksperimentų buvo daug ir dabar dar tęsiasi. Bet čia forma, o svarbiausia tai buvo atrasti tokią temą, kuri būtų kažkokia bendražmogiška, esminė, toks labai idealistinis požiūris, sakyčiau. O po to gal apsiraminau, bet visai nebesinorėjo jokio dramatizmo, tapo svarbūs absurdo, komizmo elementai. Norėčiau suderinti tas priešybes.

Viena patirčių, kuri atsitinka žiūrint į tavo darbus – trapumo pojūtis. Žmogus kaip efemeriškas sąlyginis konstruktas globalizacijos procesuose, įvairiuose laikinuose sąlyčiuose su aplinka, jos detalėmis, iš to atsirandantys paradoksai ir fikcijos. Todėl tavo darbuose yra daug beprasmybės. Ar beprasmybės išviešinimas yra pagrindinė tavo intencija?

Aš sau nesu įsivardijus to kaip pagrindinės intencijos, bet beprasmybė yra ypač dažna mano apmąstymų tema. Bet ji ne tokia bergždžia ir beviltiška, o greičiau komiška mano darbuose.

Ką turi galvoje sakydama, kad absurdiškumo deklaravimas suteikia galią ir kontrolę?

Čia turbūt tinka psichologų taktika, teigianti kad problemos įvardijimas jau yra žingsnis į išgijimą. Mane žinojimas, kad absurdas yra neišvengiamas, ramina, dažnai „kviečia“ kartu žaisti su jo ribų ir taisyklių nebuvimu, galima sakyti, net linksmina.

Tavo darbuose labai akivaizdus to, kas potencialiai reikšminga „dengimas“. Kartais tą dengimo aktą atlieka „kaukės“ ant personažų veidų, kartais galvų iš viso nėra, kartais jie tarsi skendi rūkelyje. Anonimiškumas, beveidiškumas arba kaukėtumas kaip šiuolaikinės visuomenės bendravimo metafora, atspindys, tiesa?

Tiesa. Dabar žmogus turi begalę progų būti skirtingais „veidais“, jei nori – gali jo visai nerodyti. Toks laisvės ir nežinojmo ką su ja daryti paradoksas.

Kas tau yra „save švenčianti visuomenė“? Esi kritiška jos atžvilgiu? Kodėl? Apskritai, kiek tau svarbu kritiškumas aplinkos atžvilgiu?

Aš gal labiau stebėtoja, nors kritiškumas negali būti nesvarbus. Čia juk turi būti mąstančio, kuriančio žmogaus sąmonės pagrindas.
O „save švenčiančia visuomene“ tampama tada, kai tas analizuojantis žvilgsnis, saviironija pasidaro nebesvarbūs.

Ar tau rūpi socialinės temos, ar jos tave įtakoja?

Aišku rūpi, juk nesu negyvenamoj saloj. Tik, kad visai man neblogai einasi, o norisi būti nuoširdžia.

Kaip galėtum apibrėžti elementų tavo darbuose (kaip teksto) ir aplinkos, fono (kaip konteksto) santykį? Iš kur skoliniesi naudojamus įvaizdžius?

Galima būtų pasakyti, kad iš populiariosios kultūros. „Imu“ tuos, nuo kurių pati negaliu nusukti akių, kurie dažnai matomi, bet man nesvokiami jų „veikimo principai“. Grožio ir jaunystės kulto apraiškos, pasaulio pabaiga, ateiviai domina žmoniją tiesiog neišmatuojamai.

Ar tau svarbu naratyvumas, kad paveikslu papasakotum kažkokią istoriją?

Svarbu, aš mėgstu istorijas. Gražu, kai ji „išsivynioja“ ne iš karto, lėtai. Man pačiai labai įdomu atrasti pažįstamumo ir netikėtumo santykį.

Kodėl pasirenki tokį blyškų, kone perregimą koloritą? Kameriškus formatus?

Visada planuoju didelius ir ryškius darbus, galvoju, kad kiti jau tikrai tokie bus, bet kol kas neturiu atsakymo, kodėl jie dabar tokie nėra.

Papasakok šiek tiek apie patį kūrybos procesą. Vaizdas kartu su mintimi gimsta tavo galvoje, ar esi linkusi mąstyti „pieštuko galu“?

T.y. vaizdas išryškėja tiesiog procese, jungiant skirtingas figūras, elementus atsitiktine tvarka, jutimo pagrindu.

Ar daug eskizuoji?

Nuolatos karpau ir renku paveiksliukus, po to man patinka juos rūšiuoti, žiūrinėti. Taip dėliojant aiškinuosi, kodėl man tai buvo svarbu, smalsu, išsivysto temos, motyvai. Dažniausiai  žinau, kaip turi atrodyti  paveikslo „rėmai“, toks tarpinis rezultatas. Kai jau yra tas apgalvotasis  pagrindas, labai gera nebesvarstyti, ar taip, ar kitaip ir jau leistis į nežinomą erdvę.

Ačiū už pokalbį!

Iliustracijose: Rūta Poviltaitytė, Iš ciklo „Kuo puikiausiai galima gyventi ir nieko nesuprantant“, 2009 – 2011.