„Tu mane rasi, jei norėsi, sode“. Pokalbis su Marija Šnipaite

Šio pokalbio pavadinimui pasiskolintas menininkės Marijos Šnipaitės (g. 1988) naujausios instaliacijos pavadinimas. Apie ją bei apie kitus susijusius dalykus ir kalbamės su Marija.

D. Papasakok kas, pavyzdžiui, paskutiniu metu labiausiai įsiminė. Na koks nors įspūdis, objektas, knyga, daina etc.?

Sunku tiksliai pasakyt, bet manau, kad tai bus J. Jarmusch’o „Permanent vacation“ (liet. Nuolatinės atostogos). Nebuvau anksčiau girdėjusi apie šį filmą. Ir jį pamatyt buvo smagu, tarsi kažką netikėtai radus seno palto kišenėje. Mėgstu Jarmusch’o filmų ramiai stebinčią kamerą bei vienišokus bastūnus. Kai pačiai kartais tenka ilgai kažkur keliaut pėsčiomis, beveik ar ir visiškai be tikslo arba, kai tikslas būna tik šuns vedžiojimas, dažniausiai nuo tam tikro žingsnių skaičiaus imi kitaip stebėti detales ir mąstymas įgauna kitą tempą.

„Permanent vacation” esu mačiusi bent kelis kartus. Kiekvieną kartą šį filmą pamatydavau vis kitaip. Žinoma, „pamatyti kitaip” yra nereta būsena, bet čia ji ypač ryški, sukaupta. Turiu pripažinti, kad panašus jausmas apima ir žiūrint tavo instaliacijas, ypač naujausiąją „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“ arba ankstyvesnę „Kosmosas”, kurią, deja, mačiau tik nuotraukose. Papasakosi apie ją?

„Kosmosas” atsirado Erasmus studijų Štutgarte metu. Tenykštėje akademijoje, studijose, sunku gauti laisvesnį plotą instaliacijai. Todėl pamačiusi šią situaciją ėmiau ieškoti visokių užkampių, tuo pačiu ir galimų darbo formų. Tiek „Kosmoso” pavadinimas, tiek struktūra pasiskolinti iš W. Gombrovičiaus tokio paties pavadinimo romano. Romanas pasižymi painiu asociacijų tinklu bei chaosu, įpintu į linijinį siužetą. Šis tinklas pradedamas megzti tuomet, kai vienas iš personažų kelionės metu pamato ant vielutės pakartą žvirblį. Vėliau tas pats personažas, apsistojęs namuose, kuriuose nakvosiąs, lubose pastebi įrėžtą rodyklę, kuri jo mintyse užmezga ryšį su jau matytu pakartu žvirbliu taip paskatindama nusekti jos rodoma kryptimi… Taip prasideda mėtymasis tarp tikrovės ir kone maniakiškos vaizduotės.

Marija Šnipaitė, Kosmosas, 2010, instaliacijos fragmentai

Maniškės instaliacijos pradžia kiek komiška: bedarant kitą instaliaciją, žvilgsnis vis užkliūdavo už šalimais į žemę įsmeigtos vielutės. O vielutė vis tą Gombrovičiaus pakartą žvirblį primindavo. Panašiu statusu kaip minėtoji vielutė, mintyse buvo įstrigusi ir priešais stovėjusio namo balkono mėlyna pertvara, į kurią atsirėmusi vakarais rūkydavo itin elegantiška moteris. Ar studijoje smeigtuku prismeigtas naktinis drugys. Nusprendžiau šiuos ir dar kelis objektus „įskulptūrinti“. Pirmoji atsirado mėlyna tvorelė, kurią įsmeigiau vidiniame kiemelyje, taigi ji buvo matoma praktiškai pro visus langus. Taip paeiliui keleto dienų intervalu pastato erdvėje pasklido ir kiti objektai. Iš tiesų ryšį, vos apčiuopiamą, jie turėjo tik mano galvoje. Vieni pastebėjo tik tvorelę, kiti – gal pasmeigtą drugį. Galbūt kažkas susekė visą objektų grandinę – aš to negaliu žinoti. Bet ir tas žmogus negali žinoti, kad tai, ką jis „perskaitė”, iš tiesų buvo užrašyta.

Panaši nuorodinio pasakojimo struktūra yra ir vėlesnėse tavo instaliacijose „Sezoninis”, „Ten pat” ar „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“. Bet čia, regis, pamažu atsiranda ir daugiau asmeniškumo, autobiografiškumo, kuris tarsi kėsintųsi peraiškinti tas „ne visai aiškias” istorijas, bet tavo atveju asmeniškumas tarsi šiek tiek slaptas. Ar toks epitetas tinkamas, ką šiaip manai apie tą asmeniškumo sluoksnį?

Taip, iš tiesų mano darbuose pamažu atsirado tam tikras autobiografiškumo sluoksnis. Išgyventos patirtys tampa atspirties tašku ar įsijungia kažkuriame darbo vystymosi etape ir suveikia kaip intuicijos priedėlis. Kiekviena iš minėtų instaliacijų turi keletą perskaitymo variantų. Mano instaliacijų žiūrovas gali pats kurti galimas siužetines linijas ar prisiminti tas savo patirtis, kurių gal ir nebuvo. Tad mano asmeniniškumai tėra tik priedėlis. Pasirenkamus instaliacijų objektus bei jų tarpusavy užmezgamus ryšius sufleruoja ne tik asmeninė, bet ir kolektyvinė patirtis. Todėl aplink save jie turi sukaupę didesnį ar mažesnį asociacijų lauką, leidžiantį konstruoti tas „beveik” autobiografiškas, bet visgi menamas istorijas.

Marija Šnipaitė, Sezoninis, 2011, instaliacijos fragmentas

Visgi dabar įdomūs tavieji intuicijos priedėliai. Instaliacijoje „Ten pat“ pasakojai istoriją apie miške kirstą ir su rogutėmis temptą beržą. O koks asmeniškumo priedėlis yra „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“?

Kažkada išgirdau vokiečių grupės Einstuerzende Neubauten dainą „The Garden“. Ir man įstrigo ten vis kartojama frazė „You will find me if you want me in the garden“. Ji taip dažnai skambėdavo galvoje, kad tapo išeities tašku dar vienai instaliacijai. Taip pat kurį laiką vis sukosi mintis, kad šauni patirtis buvo vaikystėje sode žaisti indėnai. Žavus pats derinys: lysvės, ožkos, šiltnamiai ir serbentai, o tarp jų – savadarbės strėlės, lankai ir tamohaukai, įkurta vigvamų gyvenvietė. Bet kaip minėjau, autobiografiškumas, įsijungiantis kažkurioje darbo stadijoje, ilgainiui kiek prislopsta. Tad ir indėnų žaidimų, atsirandant vis naujiems objektams, liko kiek mažiau. Jie persipynė su peizažo interpretacijom, pasakom…

Marija Šnipaitė, Tu mane rasi, jei norėsi, sode, 2012, instaliacijos fragmentas.

Galbūt ši situacija/būsena iš dalies panaši į tą, kuria kažkada perskaičiau Aleksandro Fiutos tekste „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas”. Čia rašoma kaip Milošas nesutinka su teiginiais, kad „Isos slėnis” yra autobiografiškas romanas. „Isos slėnis nėra autobiografija, vaikystės prisiminimas, bet ar tai romanas? Gal greičiau užgaida. Tai, kaip kažkas pasakė, užslėptas teologinis traktatas. Norint būti romanistu, reikia nuolatos eksploatuoti savo biografiją – man tai nemalonu“. Tai tarsi tokia savotiškai poetiška-nostalgiška tarpinė būsena ir joje svarbią vietą užima peizažas. Galbūt papasakosi apie tas peizažo interpretacijas šiek tiek daugiau?

Man asmeninių faktų bei istorijų įtraukimas į instaliaciją yra kaip tam tikras ilgesnės ar trumpesnės laiko atkarpos ir joje figūravusių minčių, persekiojančių vaizdų užfiksavimas. Pabaigus instaliaciją, nejučiom pradedi ieškoti kitų persekiotinų vaizdų, temų, situacijų, objektų. Panašiai buvo ir su peizažu. Galimos jo interpretacijos parūpo žiūrint kelio filmus. Ten peizažas – pats sau veiksmo vieta, o jo sudedamosios dalys – veikėjai. Juolab, kad peizažo skulptūroje nedaug. Dažniausiai tai tapybos žanras. Ryškiausiai peizažas interpretuojamas instaliacijoje „Ten pat“. Joje atkuriamas kažkuriame Lietuvos kampe esantis peizažas, kuriame augo instaliacijoje naudotas beržas, o kartu per dekonstruotą peizažą pasakojamas paties beržo kirtimo ir tempimo rogutėmis nuotykis. Instaliacijoje beržas tapo tiek tiesiogine, tiek simboline nuoroda. Tad būdamas svarbiausia darbo dalimi ir veikdamas su likusiais objektais leido įvairiai regzti pasakojimą. Peizažas parankus tuo, kad puikiai savyje sutalpina laiką ir atmintį. Galų gale galima rasti nemažai peizažo žanrų: nuo buitinio iki atminties peizažo.

 Kaip atsirado „Ten pat“ pavadinimas? Jeigu jau pabandėme panarstyti tavo instaliacijas sluoksniais, gal dar ką nors pridursi apie tą, kuris yra susijęs su literatūra, pasakų motyvais?

Nors su pavadinimais man dažniausiai būna keblu, visgi „Ten pat” atsirado spontaniškai. Kažką nereikšmingo kalbant ar skaitant (nepamenu) kažkuris iš sakinių prasidėjo šiais žodžiais. Tą pat minutę nusprendžiau, kad tai ir bus dar beveik nepradėto darbo pavadinimas. Ten pat – įvardijama erdvė su kuria esi susietas vienokiais ar kitokiais ryšiais. Tai galėtų būti tiesiog nuolatinė susitikimo vieta ar vieta, kur vis sugrįžtama. Tikrasis peizažas ir jo istorija, apie kuriuos yra pasakojama darbe, yra menamoje erdvėje – ten pat, o instaliacijos erdvė prasmę įgauna tik per santykį su ja.

Gal iš tiesų labiau tiktų sakyti ne pasakos motyvai, o pasakos atmosfera. Aš pati apie ją ilgą laiką nebuvau pagalvojusi, kol tai vienas, tai kitas žmogus to nepastebėjo. Pasitelkdama literatūrą ar pasakos motyvus galiu lengvai kurti jau savas istorijas arba kaip sakau – „surežisuoti instaliacijas”. Instaliacijos tampa savotiškomis scenografijomis, veiksmo vietomis, apleistomis menamo veikėjo. Kol jo nėra – veikėjo rolė perleidžiama žiūrovo vaizduotei.

Marija Šnipaitė, Ten pat, 2011, instaliacijos fragmentas

 Kaip sykis kitas klausimas turėjo būti apie veikėją, kurio nėra. Jis kažkur dingo arba pasislėpęs už ekrano/kameros erdvės, kurios vietoje dabar labiau yra žiūrovas, o anksčiau galbūt buvo ir tas menamas veikėjas, protagonistas. Kokie kelio filmai tau patinka?

Užbėgau už akių, o man ėmė rodytis, kad kažkur jau kartojuosi. Iš tiesų neretai būna taip, jog pati pasijaučiu tuo veikėju. Bet tokia būsena greičiau būna pačiam procese. Negalėčiau pasakyti, kad esu mačius labai daug kelio filmų. Mėgstamiausi yra D. Hopper „Easy rider“ bei W. Wenders „Kings of the road“.

Aha, užbėgai ir vėl pabėgai. Galų gale įdomu būtų išgirsti ką manai apie autorystės sluoksnį? Autorystės, ta prasme, kad apie tavo instaliacijas įdomu pagalvoti Lino Jusionio tapybos darbų kontekste ir atvirkščiai – apie Lino darbus tavuosiuose. Abu mėgstate kiną ir tą atmosferą, kai ne viskas aišku, ne viskas pasakyta.

Kartais mėginu įsivaizduoti, kokia būtų mano tapyba. Paskui sakau, kad greičiausiai tapyčiau kažką panašaus į savo instaliacijas. Ankstesniuose mano darbuose buvo mažai viso to, apie ką čia kalbėta. Manau, kad prie visų nutylėjimų ir neužbaigtų pasakoti istorijų išties ir bus Linas labiausiai prisidėjęs. Tokiems istorijų rašinėjimams instaliacijos, manau, labai tinkamas ir paslankus būdas. Gal net paslankesnis nei tapyba. Linas yra sakęs, jog mūsų abiejų kūrybą įsivaizduoja kaip autonomiškus bendro intelektualinio ir patirties konteksto komentarus. Ir išties atidžiau pažiūrėjus panašiu laikotarpiu sukurtus darbus galima rasti panašumų, pasikartojančių motyvų. Ir šie mainai man smagūs.

Ačiū už pokalbį!

Iliustracija viršuje: Marija Šnipaitė, Tu mane rasi, jei norėsi, sode, 2012, instaliacijos fragmentas.