„Konkretus įvykis, paskatinęs mintis nukreipti į praeitį, buvo mano sovietinio gimimo liudijimo praradimas.“ Interviu su Egle Ulčickaite

Esi viena iš jaunųjų menininkių, kurios darbai buvo sėkmingai eksponuojami ART VILNIUS‘11 ,o šiuo metu Austrijoje bei Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje.  Tai įdomūs, savito braižo ir idėjinės  krypties kūriniai. Norėčiau pradėti gana paprastu klausimu – kas paskatino  studijuoti tapybą?

Visuomet buvau linkusi prie menų, patiko piešti ir tapyti, lankiau dailės mokyklą Alytuje, kur man labai patiko. Domino ir kostiumo dizainas, teatras, scenografija. Kadangi sklido kalbos, jog įstoti į VDA labai sunku, čia savaitgaliais pradėjau lankyti piešimo ir tapybos kursus, pasirodė įdomu. Konkrečiai pasirinkti tapybą paskatino dėstytojas  – „turi gerus duomenis, stok į tapybą“ –  todėl net nesuabejojau. Nors iš esmės, tai buvo gana spontaniškas pasirinkimas.

Ar šiandien jautiesi realizuojanti save?

Kol kas jaučiu, jog esu toj vietoj, kur ir turėčiau būti. Manau, jog šiuo metu man tai yra geriausia, ką aš galiu daryti.

Žvelgiant į tavo kūrybą,  jaučiama nostalgija, istoriškumas… Kuo tau artimos šios temos?

Konkretus įvykis, paskatinęs mintis nukreipti į praeitį, buvo mano sovietinio gimimo liudijimo praradimas. Nors šis dokumentas iki tol nieko nereiškė, pajutau nuoskaudą jo netekus. Tuomet ir susimąsčiau – kur ir kaip aš gyvenu dabar, kur aš gimiau, kaip ta aplinka mane veikė, kaip veikia dabartinė, kodėl jaučiu nostalgiją.

Pastebėjau, kad mano kartai ši tema yra aktuali. Liečiant sovietinę praeitį, kurios mes nelabai prisimenam, tačiau su kuria dar vis susiduriam netiesiogiai – per ženklus, per šeimą, reflektuojant vaikystę.  Jauti vertybių nebuvimą, kuris galbūt įtakojo tam tikrą būseną dabar. O konkrečiai tai, visų pirma, prasilenkimo su laiku pojūtis, arba „nepatogumo“ jausmas. Tai reiškiasi kaip savotiška depresija dėl nesugebėjimo savęs suvokti kultūriniame kontekste. Kitaip tariant, gyvendama čia ir dabar, aš vis dar susiduriu su praėjusio laiko ženklais, kurie kelia nostalgiją, ir nepažintos praeities mistifikavimą.

Santykis tarp vaizdo ir teksto lemia tavo darbų daugiaprasmiškumą. Kas tave motyvuoja?

Motyvų paieška vyksta visada, tačiau retai – specialių. Aš apskritai linkusi kaupti vizualią medžiagą, daug fotografuoju. Mane visada domino aplinkos dokumentacija, dažnas paveikslas buvo savotiškas reportažas. Pastebėjau, kad jau ankstesniuose kursuose mano pasirenkami motyvai  – istoriniai artefaktai, panaudotos kultūros ženklai, sovietmečio žymių turintys peizažai, nykumo, vienišumo, netgi absurdo pavyzdžiai. Pastaruoju metu paveiksluose tapo svarbūs drabužių ornamentai, kurie, kaip ir barchatinis, sausas darbo paviršius yra tuštumos, paslėptos prasmės  ar jos nebuvimo, prisitaikymo, nesusipratimo, maskavimosi ir savotiškos Fatos Morganos kūrimo visuomenėje metaforos. Kamufliažas man reiškia, kad nuolat prarandami gabumai, socialumas, individualumas, kūniškumas. Tarp naujų motyvų atsirado daiktai iš vaikystės prisiminimų, maketai, žmonių figūros, autoportretai. Neatsitiktinai savo darbuose pradėjau naudoti tapetų, užuolaidų ar kitokius raštuotus, ornamentuotus motyvus – fiktyvioje valstybėje egzistavo fiktyvios gamyklos, butų dekoras ir viltis apie geresnį rytojų. O be to, tai mano neegzistuojančios atminties metafora. Butaforiniai raštai, imitavę barokinę prabangą, maskavo tuštumą, atsiradusią dėl vertybių ir idealų pakeitimo, ardymo ir griovimo.

Mūsų socialinis kontekstas yra sovietinis, o kultūra vakarietiška. Todėl kyla savotiškas nesusipratimas man pačiai ir tikriausiai daugeliui. Net ir per buitinius dalykus – baldai, tapetai ar dar kažkas, kas kelia keistą nostalgiją. Todėl kad neatsimeni jų, jau negyvenai toje aplinkoje.

Ar tai  iš esmės tavo požiūris į tam tikrus šiuolaikinės visuomenės aspektus, kuris iš dalies paaiškinamai aštriai skamba vienu tavo darbo pavadinimu „Spektaklio visuomenė“?

Tai idėja, kilusi Olandijoje, kuri veikiausiai ir yra kritinis požiūris, net ir kalbant apie nostalgiją. Nors būnant Olandijoje norėjosi kalbėti apie globalesnius dalykus. Tačiau mane visada veikė motyvai iš mano aplinkos, ypač Lietuvoje,  tai, su kuo aš susiduriu – gyva emocija. Kitaip tariant, negaliu savęs ir savo darbų atsieti nuo kultūrinio konteksto. Vėliau viskas nukrypo į asmeniškumą, tačiau, kai galvoju, kaip toliau vystyti šią idėją, jaučiu, jog ji turėtų pasaulietiškėti, vėlgi neatsiejamai nuo kritikos.

Smalsu, kai tavo asmeninis santykis su dabartimi perteikiamas kasdienybės metaforomis, kaip pavyzdžiui vaizduojamų dviračių serija, ties kuria ir pradedu spėlioti apie laisvės, veržlumo idėjų transformacijas…

Olandijoje yra be proto daug dviračių, tūkstančiai. Tai man pasirodė puiki spektaklio visuomenės metafora – žmones masina masė. Kai kažko yra daug, kyla nevalinga trauka. O taip pat dviračiai – tai kaip peizažo metafora – jų daug, jie vienodi… Man pasirodė įdomu, kai saulė šviečia ir visas laukas pilnas švieselėmis žybsinčių dviračių – tai taip teatrališka.

Intriguoja darbas „Sekmadieniais demonai ilsisi“. Kiek jis religiškas?

Figūratyviniai darbai labiau liečia mane, negu kompozicijos su maketais, kurie kalba apie būtą nebūtą, fiktyvią valstybę.  Sovietinę valstybę. Realiai gimiau fiktyvioje valstybėje, kuri apskritai dabar neegzistuoja. O figūratyviniai darbai – bandymas suvokti kaip aš būdama tokiame kontekste jaučiuosi ir kas vyksta mano, o galbūt ir daugelio mūsų galvose. Tai visa kartos problema – nesusivokimas. Sekmadienis, demonai, tai greičiausiai tikėjimo, nebūtinai religine prasme, naratyvas, į kurį stengiuosi žvelgti ironiškai.

Laimės tema ir jos simptomai – šiek tiek ironijos ir jaunimo kasdienybei…

Inspiravo knyga „Simuliacija ir simuliakrai“ ir ypač mintis, kad žmogus, kuris apsimeta, kad serga – jis gali bet kada pasveikti, tačiau kuris simuliuoja kad serga, susikuria simptomus, kuriais patiki ir iš tiesų serga. Tai vėlgi kritiškas, ironiškas požiūris į visuomenę. Elementarus pavyzdys – kuomet žmogus susikuria būseną, kad yra laimingas.

Ar prasitartum, ką galvoji apie meninį gyvenimą Lietuvoje, Vilniuje šiandien? Kiek jis tau atrodo aktyvus ir įkvepiantis, ar  jauti, kad kažko ypač trūksta?

Pasiilgstu įdomesnių projektų, nei tik atėjimas į parodą, kurioje tie patys darbai, kurie jau yra ištraukti iš kokio nors fondo. Viskas verda daugmaž vienam katile. pavyzdžiui ŠMC: dažnai jau prieš ateinant žinai ar bent jau įsivaizduoji ką ten pamatysi. Trūksta Vakarų Europos konteksto.

Ar yra idėjų ateičiai,  kurias galbūt jau ketini realizuoti?

Prisimenant paskutinius metus, viskas rutuliojasi tęstinai. Nėra taip, kad kažkas baigiasi ir vėl prasideda, tiesiog viskas vyksta labai nuosekliai.

Ačiū už pokalbį.

Eglė Ulčickaitė, Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina (jos karaoke), 2010.

Eglė Ulčickaitė, O dovanos – seife, 2010.

Eglės Ulčickaitės portreto viršuje autorė: Evegnia Levin.